Kai pirmą kartą užsidėjau virtualios realybės akinius, supratau, kad yra istorijų, kurios tiesiog laukia šio formato. „Mažasis princas” buvo viena jų.

Šiame filme norėjau panaikinti ribą tarp žiūrovo ir pasakojimo. Kad žmogus ne žiūrėtų į Mažąjį princą, o stovėtų šalia jo. Kad galėtų pažvelgti į tą pačią žvaigždėtą erdvę, girdėti tą patį vėją dykumoje ir patirti tą pačią nuostabą.

Virtuali realybė leidžia sukurti tai, ko negali tradicinis kinas. Čia atstumas tarp planetų ištirpsta. Vienu galvos pasukimu žiūrovas gali atsidurti kitoje visatos vietoje, kitame prisiminime ar visai kitoje emocinėje būsenoje. Erdvė tampa ne geografija, o jausmu.

Ypač svarbus tiesioginis Princo ryšys su žiūrovu. Keliuose esminiuose filmo momentuose jis pažvelgia tiesiai į akis. Ne į kamerą. Į žmogų. Tikiu, kad būtent tokiose akimirkose virtuali realybė atsiskleidžia visu savo stiprumu – kai žiūrovas nebesijaučia stebėtojas, o tampa pokalbio dalyviu.

Vizualiai kiekviena planeta yra kuriama kaip atskiras pasaulis ir atskira emocija. Karaliaus planeta virsta milžiniška karūna kosmose. Kitos gimsta iš metaforų, sapnų ir vaizduotės logikos. Norime, kad žiūrovas kiekvieną jų ne tik pamatytų, bet ir pajustų.

Filmo kulminacijoje virtualios realybės erdvė leis sujungti skirtingus knygos pasaulius į vieną nepertraukiamą emocinę patirtį. Personažai, prisiminimai ir svarbiausios Princo gyvenimo pamokos susitiks vienoje erdvėje aplink žiūrovą.