Visa ko pradžia yra tyloje, kur nėra skubėjimo – tik lėtas gamtos buvimas. Tarsi pirmas smalsus prisilietimas prie gyvojo pasaulio, bandant suprasti jo ženklus ir kalbą. 

Kelionei pamažu įsibėgėjant, imame ieškoti: kelių, takų, žmonių ir miestų šurmulio. Kur randasi svajonės, troškimai, o pasaulį norisi įkvėpti tarsi šviežio oro gūsį.

Pirmyn mus veda šviesa – bendrystės pojūtis, leidžiantis išvysti save kaip didelio paveikslo dalį. O galiausiai sugrįžtame: prie gimtųjų, amžiais saugotų tradicijų ir istorijos. To kas laikė mus tada, kai dar nežinojome, kas esame.

Šioje meninėje vizualinėje patirtyje Lietuvos vietos tampa ne fonu, o tiltu – tarp to kas buvo, yra ir dar laukia. Nuo saulėlydžio iki saulėtekio, nuo pradžios iki pabaigos.